Senų senovėje buvo žmonės-gyvūnai, dauguma paprastų žmonių juos vadindavo išsigimėliais ir eidavo jų naikinti. Tada jie dar nesuprasdavo, kad šie esą ypatingi ir naudingi žmonėms.
Galiausiai žmonės suprato:
Žmonės-gyvūnai NIEKADA nesensta.
Jei žmogus tampa jo šeimininku, jis taip pat nustoja senti.
Atskirti tokį nuo paprasto beveik neįmanoma,galima tik pagal akis. Jos kas kelios minutės keičia spalvą iki tol, kol gauna šeimininką.
Buvo dar žinoma, kad šie gyviai gali atvirsti į žmogų tik turėdami šeimininką.
Gyvūno pavidale jie gali kalbėti su žmonėmis tik jei turi šeimininką, o su demonais bendrauti šeimininkas nebūtinas.
Bet suprato visa tai per vėlai,nes demonų yra likę labai mažai. Konkurencija smarkiai išaugo. Juk visi nori likti jaunais, ar ne?
rodiklis 
